Alfonso Butės asmeninis puslapis
 

Alfonso Butės mintys ir citatos

Galima kopijuoti ir dalintis nurodant šaltinį arba autorių


    Valstybė, kuri nesirūpina kiekvienu savo piliečiu, nesirūpina ir pati savimi.

    Jeigu valstybė yra kurčia savo piliečių aimanoms, tai piliečiai kurti savo valstybės šauksmui.

    Valstybė, ilgai nesigydanti savo vidaus ligų, praranda bet kokį imunitetą visoms įmanomomis mirtinoms ligoms iki visiško jos žlugimo.

    Korupcija yra pavojingiausia valstybių liga, kurią galima palyginti su vėžiu žmogaus organizme.

    Politikas, kuris visomis išgalėmis nesistengia pateisinti jam rinkėjų suteikto pasitikėjimo, praranda moralinę teisę vadintis žmogumi.

    Nors dauguma žmonių sakosi tikintys Dievu, tačiau tuo pačiu nevengia velnio teikiamų jiems malonumų.

    Jeigu nesi tikras kad padarysi, nežadėk, nes prarasi savo veidą.

    Jauni politikai prieš vyresnio amžiaus politikus turi daugybę privalumų. Pagyvenę politikai prieš jaunus turi vieną: jie vis dažniau prisimena, jog įkapės kišenių neturi.

    Rūpintis tik materialinėmis vertybėmis, tolygu gyvatės rūpinimusi savo išnaros įvaizdžiu, kurią neužilgo turės nusimesti.

    Jeigu vaikai gimsta iš meilės santykių, tai pinigai atsiranda išimtinai tik iš darbo ir teisingo darbų organizavimo.



    Politikų kalbos, jog jie be darbo padarys žmones laimingais, tolygios moterų medžiotojo pažadams, moterį padaryti laiminga.  

    Rinkėjai manantys, jog valdžia juos aprūpins visomis gėrybėmis jiems nedirbant yra tokie pat naivūs, kaip ir vaikai, manantys, kad juos atnešė gandrai.

    Rinkėjų balsavimas vadovaujantis nepagrįstais politikų pažadais, o po to sekančios jų kančios yra mokestis už priešrinkimines politikų serenadas apie jų būsimą laimę.

    Žmogaus jaunystė tolygi gražiausios gėlės žydėjimui. Tačiau kartu reikėtų nors retkarčiais prisiminti, jog gėlės nežydi amžinai.

    Žmones, prasibrovusius į politiką ir nesilaikančius savo pažadų rinkėjams reikėtų teisti, kaip už didelio masto vagystes, bei sukčiavimą. Jie išvagia rinkėjų pasitikėjimą tik tam, kad patenkintų savo interesus ir dar kartą juos apvogtų.

    Šventajame rašte parašytą: “neteisk ir nebūsi teisiamas” , reikėtų suprasti “neteisk neteisingai, nes būsi teisiamas teisingai”

    Nėra ir negali būti niekingesnio žmogaus už teisėją, kuris už jam pasiūlytą naudą, nekaltą nuteisia, o kaltą išteisina, kad šis ir toliau galėtų piktnaudžiauti ir daryti naujus nusikaltimus.


     Juodas teisėjų mantijas reikėtų pakeisti baltomis, gal tai atbalintų jų vidų.. 

    Būna laikas, kai moterys ir vyrai, moterų medžiotojai supanašėja. Tai politikai prieš rinkimus, žadėję visus likusius padaryti laimingais, kurių pažadai pradeda sklaidytis po rinkimų nakties.


     Būna laikas, kai moterys ir vyrai, moterų medžiotojai supanašėja. Tai politikai prieš rinkimus, žadėję visus likusius padaryti laimingais, kurių pažadai pradeda sklaidytis po rinkimų nakties

 

Apie melą


Melas negali būti nei nekaltas nei šventas. Melas yra apgaulės forma parodyti save geresniu nei žmogus yra iš tiesų.


Meluojantis dvasininkas kaip ir meluojantis valdininkas yra tos pačios rūšies vaismedžio vaisiai.


Kol žmonėse didesnę paklausą turi melas, tiesa kantriai laukia savo eilės.


Melas  yra tam tikros žmonių grupės  gyvenimo būdas.


Nors dauguma žmonių sakosi tikintys ir pasitikintys Dievu, tačiau retai kas iš jų atsisako velnio jiems siūlomų malonumų ir melo.


Daug žmonių vieną dieną gali ištverti be vandens, mėnesį be maisto, tačiau ne daug žmonių bent valandą pavyksta išgyventi be jokio melo.


Dešimtyje Dievo įsakymų"nemeluok"eina iš karto po "nežudyk",  savo svarba ir sunkumu labai  panašūs.   Kad nebūtų baisu dėl pasekmių, žmonės sugalvojotaip vadinamą "šventąjį" melą. 


Klysti yra žmogiška, tačiau paaiškėjus, jog klydai, toliau išsisukinėti, meluoti nepripažinti klaidos yra šėtoniška. 



Masių  informavimo priemonės yra įnstitutas, kuris vienus "nuskandina", kitus "išaukština", viską nusprendžia, tačiau už nieką neatsako.


Pretendentai į prezidentus vietoje daugybės savo teikiamų pasiūlymų galėtų apsiriboti vienu: pasiūlyti panaikinti vyriausiąją rinkimų komisiją, o visų lygių valdžios rinkimus pavesti žiniasklaidai, nes ji viesvien viską sprendžia.


Truputis netiesos, truputį nukirpta frazė, truputį nukirpta mintis ir klausimas, kuris gali turėti tik žurnalystės sugalvotą atsakymą vadinasi interviu su Lietuvos radijo ir televizijos žurnaliste, redaktore Rita Miliūte.


Tiesos žodžiai skirti širdžiai, melas ausims.


Buvimas Europos sąjungoje jos narėms valstybėms reiškia ne privilegiją, o grumtines už savo  išlikimą.


Jeigu valstybė mažiau  produkcijos savo darbu sukuria nei pati perka iš užsienio, o  pinigus išleidžia joms pirkti, tokios valstybės valdžia ne savo valstybės naudai dirba.


Buvimas draugijoje, grupėje ar net sąjungoje yra ne tik privilegija, tačiau ir įsipareigojimas, savo dalies laisvių ir teisių atsisakymas. 


Saldus melas užliūliuoja, karti tiesa išblaivina.


Politikai prieš rinkimus rinkėjams nemokamai įsiūlo saldaus melo porciją, po rinkimų prideda po vežimą karčios tiesos.


Neatsakingus ir šališkus žurnalistus turinčius išankstinę nuokmonę ir jai dirbančius reikėtų vertinti kaip ir teisėjus, kurie žmogų būna nuteisę jau prieš pradedant nagrinėti bylą.


Jau trisdešimt metų, kaip Lietuva renka masininių informavimo priemonių pateiktus tautai  "skanėstus". Tačiau kai "skanėstai' pasirodo visai neskanūs, kažkodėl masinių informavimo priemonių niekas dėl to nebaudžia.


Žurnalistai padeda tautai išsirinkti kuo blogesnius vadovus tik tam, kad vėliau galėtų apie juos rašyti blogai ir patys atrodytų labai kompetetingi.


Žmogus, negerbiantis ir nemylintis kitų, pat nėra vertas nei meilės nei pagarbos.


Tam, kad žmogus daug pasakytų nebūtina daug kalbėti. 


Ten kur yra materija, kartu turi būti ir dvasingumas. Kur nėra dvasingumo, išnyksta ir pati materija.


 Priesaika didvyriams


 Jie išbėgo į naktį, į tamsą,

Nesuspėję ištarti “sudiev”

Ar savų artimų apkabinti

Savo kūnais uždengti vilties.

 

Karštos širdys juos vedė į priekį,

Jų negasdino švino lietus,

Tankų šūviai, plieninių pabaisų:

Už drąsuolių Tėvynės širdis.

 

Jie stovėjo rimti, susikaupę

Baimės nejautė, kaip ją pajausti,

Jei rankelę Tau tiesė mergaitė

”Nebijokim, jie tikrai nepraeis”

 

Nepraėjo, tikrai nepraėjo.

Tik mergaitė suklupo staiga,

Krito broliai Žemelę apglėbę,

Kraujas liejos ir stingo sniege.

 

Šaltas plienas sutraiškė jaunystę,

Jauną širdį sustabdė vikšrai.

Kritę broliai žiūrėjo į dangų

Žvilgsnius stingdė mirties angelai.

 

Baltas sniegas sugėrė jų kraują

Okupantai sutrypė ir jį

Stingo lūpose neištarti žodžiai:

“Mes už laisvę čia kritom visi”

 

Mes minėsim tą naktį tą baisią.

Kol bent vienas lietuvis gyvens,

Ginsim tėviškę, kaip gynė ją broliai,

Kaip sesutė Loreta tadais.